Pirmosios lapkričio mėnesio dienos skirtos susitelkimui, mirusių artimųjų kapų lankymui, jų atminimo išsaugojimui ir mintims apie savo pačių gyvenimo prasmę ir trapumą. „Klinika Baltija“ klinikinė psichologė Agnė Burkauskaitė sako, kad jei žmogus neigia netektį ir neleidžia sau išgyventi gedulo – emocinė būsena ir psichikos sveikata gali tik prastėti. Su specialiste kalbėjomės apie tai, kas yra gedulas, kaip žmogus suvokia mirtį ir ją išgyvena.
Kas bendriausia prasme yra mirtis kiekvieno žmogaus gyvenime?
Mirtis – neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Žmogus su mirtimi susiduria netekdamas savo artimųjų, draugų, (ne)pažįstamų, gyvūnų. Kiekviena netektis paliečia: sukelia emocinį skausmą, liūdesį ir kitus jausmus, kurie priverčia jaustis blogai tiek fiziškai, tiek emociškai.
Kodėl netekties atvejus išgyvename taip giliai, jautriai, skaudžiai?
Turbūt viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės taip jautriai reaguoja į netektis / mirtį ar jų bijo, yra ta, kad prarandami kontrolės ir saugumo jausmai. Ko negalima kontroliuoti, tas gąsdina ir sukelia nesaugumą. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės stengiasi kiek įmanoma viską kontroliuoti, bet, deja, mirtis yra neišvengiama. Kiekviena netektis atneša suvokimą, kad viskas yra laikina.
Kokia yra žmogaus emocinė patirtis po netekties?
Po kiekvienos netekties išgyvenamas gedulas. Tai natūrali ir individuali reakcija į emociškai svarbaus žmogaus mirtį. Gedulas išgyvenamas fiziškai, psichologiškai, dvasiškai ir yra lydimas socialinių pokyčių. Nėra konkrečios trukmės, kiek yra „normalu“ gedėti. Literatūroje ir atsižvelgiant į kultūrinius aspektus, gedului skiriami metai ar dveji. Jei žmogus sau neleidžia išgyventi gedulo, jis gali komplikuotis.
Kaip išgyventi netekties sukeltą skausmą ir liūdesį?
Yra išskiriamos penkios gedėjimo stadijos: neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad gedėjimas yra chaotiškas ir žmogus šias stadijas gali išgyventi ne nuosekliai, grįžti iš vienos stadijos į kitą, jas išgyventi per vieną dieną ir pan.
Vieno vienintelio būdo, kuris tiktų visiems, ir padėtų susitaikyti su netektimi nėra. Paprastai tariant, tinka viskas, kas padeda, bet nekenkia žmogaus sveikatai ir aplinkiniams. Visų pirma reikia nebijoti gedėti, priimti kylančius jausmus, jų neslopinti. Neatsiriboti nuo socialinio gyvenimo, artimųjų, draugų, bendravimo, malonių veiklų. Priimti siūlomą pagalbą. Skirti laiko sau: priimti savo mintis, emocijas. Pasirūpinti savimi; įprastinti ryšį su mirusiuoju ir pamažu prisileisti mintį, kad mes netekome fizinio būvio su juo, bet mums liko emocinis ryšys, prisiminimai, bendros veiklos, bendri kūriniai.
Sakyčiau, kad bendravimas yra vienas geriausių būdų išgyventi netekties skausmą. Bendravimas su savimi: savo minčių, emocijų, elgesio priėmimas ir įvertinimas. Bendravimas su išorine aplinka: buvimas tarp žmonių, kalbėjimasis, tylėjimas, pagalbos kitiems teikimas, pavyzdžiui, savanorystė, dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse, pasinaudojimas specialistų siūloma pagalba. Reikia nepamiršti, kad išorėje yra labai daug resursų, kuriais pasinaudojus galima padėti sau ir tuo pačiu suteikti džiaugsmo kitiems, kad galėjo padėti sunkią valandą.
Kartais, kai negalime kontroliuoti situacijos, įvykių, geriausia, ką galime padaryti, tai priimti pagalbą, ja pasinaudoti ir mokytis gyventi su pokyčiais.
Už pasidalijimą mintimis dėkojame „Klinika Baltija“ klinikinei psichologei A. Burkauskaitei.